Patyčių Muziejus

1 Istorija

Žinai, niekada nemaniau, kad galėsiu su visais dalintis savo išgyvenimais. Nuo to įvykio prabėgo jau nemažai laiko, tačiau aš dar ir šiandien tiksliai girdžiu, kaip plėšiama mano mėgstamiausios suknelės medžiaga, atlimpa nuo kėdės. Sako, žmonės su laiku pamiršta prisiminimus arba jie išblunka. Tačiau šis prisiminimas, matyt, buvo paskutinis lašas nesibaigiančioje patyčių jūroje, todėl taip aiškiai įsirėžė į atmintį. Visi kiti prisiminimai kiek migloti, o galbūt pasąmonės nustumti į tamsiausius atminties užkaburius. Kartais žmonėm gali pasirodyti keista, kaip paauglys gali patirti patyčias, tačiau tokių yra daug. Su blogesnėmis sutuacijomis nei mano, tačiau bet koks vidinis pažeminimas palieka žaizdas, kurios su laiku pilnai nesugyja, lieka randai, kurie visam laikui papuošia gyvenimą nepasitikėjimu, žema savigarba ir t.t.
Augau šeimoje, kurie mokė gerbti visus aplinkui, nes visi esame skirtingi ir tuo pačiu vienodi. Tačiau mokantis vidurinėje, tapau silpnoji grandis, iš kurios galima pasijuokti ir pasišaipyti. Iš pradžių tai nuleidau juokais, kol galiausiai tai virto neatsiejama mano gyvenimo dalimi iki lemtingo įvykio. Visus užgauliojimus ir skausmą nešiojau savyje. Slėpiau nuo artimųjų ir draugų, bijodama pripažinti, kad man reikia pagalbos. Iš prigimties esu žmogus, kuriam sunku pasakyti, kad viena nesusitvarkysiu. Pašaipos buvo įvairios, prasidedančios nuo „stora karvė“ iki „knygų žiurkė“, buvau plataus spektro pajuokų objektas, nes neatitikau standartinio paauglio: mėgau knygas ir savišvietą, pirmiausia vertinau žmogaus išprusimą, o po to tik išvaizdą.
Galiausiai, kai mane tiesiogine to žodžio prasme priklijavo prie kėdės, apie esamą padėtį aš papasakojau artimiesiems. Daugelis mane smerkė, smerkia ir smerks, kad pati nesusitvarkiau su savo problemomis, tačiau vienas lauke – ne karys. Sveikimo procesas buvo labai ilgas ir skausmingas. Papasakoti viską garsiai artimiesiems prireikė ne vieno vakaro ir ne vieno nosinių pakelio. Praėjo keli metai, kol į visą situaciją pagaliau pažvelgiau kitomis akimis ir priėmiau tai kaip gyvenimo pamoką, kuri mane išmokė: pastovėti už save ir nenuleisti patyčių juokais, nebijoti artimo, kartais prašyti pagalbos ir užstoti skriaudžiamą, kurį matai pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Bet ši gyvenimo pamoka paliko nepasitikėjimą aplinkiniais, baimę, kad visi kažkaip Tave nori nuskriausti, ir savigarbą pakirptais sparnais.
Per penkerius metus save surinkau iš naujo: dėliojau ir klijavau. Ir baigusi darbą supratau, jei garsiai papasakosiu savo istoriją ir ji padės nors vienam iš mano likimo žmonių pasipasakoti ir paprašyti pagalbos, galbūt mamos, brolio, manęs ar visiškai svetimo žmogaus arba skriaudėjui sustoti ir pripažinti savo klaidas, atsiprašyti, mes eisime link šviesesnio rytojaus, kur pagarba ir tolerancija yra priimtinas dalykas, o ne yda, iš kurios reikia šaipytis.